Apie baldus ir kasdienę buitį kalbamės su poetu Robertu Keturakiu

Debesų žmogus ir baldų pasaulis. Apie baldus ir kasdienę buitį kalbamės su poetu Robertu Keturakiu

Straipsnį publikavo: Roma Blėkienė
Publikavimo data: 2014 kovo 27

Roberto Keturakio kultūros pasauliui pristatyti nereikia – daugiau nei pusę amžiaus jo kūryba virpina poetiškos sielos širdis. Jei tarp „Baldų gido“ skaitytojų yra tokių, kurie nežino, kuo R. Keturakis užsiima, trumpai pasufleruosime: poezijos pavasario laureato plunksnai paklūsta ne tik lyrika, bet ir kitos literatūros rūšys ir žanrai. Poeto kūrybinėje kraitėje (be gero tuzino poezijos knygų) puikuojasi romanai, eseistika, vertimai, literatūros kritika bei publicistika. Kalbiname kūrėją norėdami sužinoti, ar meno žmonių oras, kitaip sakant, buitis ir baldai, skiriasi nuo paprastų piliečių.

Pokalbis apie baldus su R, Keturakiu

Neseniai vienas leidinys atskleidė, kad namiškiai Jus vadina „debesų žmogumi“. Aiškindamas šio posakio reikšmę, sakėte, kas esate „nepastovus, racionalumo ir kasdienybės pragmatiškumo aplenktas žmogus“. Ar reikėtų suprasti, kad Jums neegzistuoja kasdienė buitis, o Jus maitina tik dieviškoji ambrozija ir dangaus rasa? O gal vis dėlto poetams reikia ir žemiškų dalykų, pavyzdžiui, baldų?

R. K.: Esu aplenkiamas kasdienybės pragmatizmo, tačiau suprantu, jog dalis realybės, kurią vadinu kasdienybe, yra ištikimiausia mūsų gyvenimui.

Buitis, kuriai kantriai tarnauja daiktai, taigi ir baldai, niekados man nebuvo menkesnė, jei tenkinosi kukliais, asketiškais baldais. Poetams taip pat reikia žemiškų dalykų.

Manau, kad ne tik poetai pajunta, kas slypi balduose, kurie lydėjo ne vieną kartą. Jie atskleidžia daug daugiau, nei talpina žmogaus atmintis.

Mane užgauna baldų laikinumas, madų gebėjimas sunaikinti baldų atmintį, tą slaptingąjį paveldą, be kurio tampame paviršutiniški ir laikini.

Retas kuris šiais laikais demonstruoja kuklumą, ypač buityje, kur kiekvienas daiktas šaukte šaukia apie šeimininko kapšo svorį. Jeigu neklystu taip buvo visais laikais, bet ar visuose namuose? Kokie buvo Jūsų vaikystės namai, apie ką mums galėtų papasakoti Jūsų vaikystės baldai?

R. K.: Savo vaikystėje turėjau Mamos, zanavykės, pasoginį didelį uosinį stalą, kurio viršus buvo metro pločio ir tikriausiai dviejų colių storio. Mama kiekvieną vakarą stalą numazgodavo šarmu, savaitgaliais visą paviršių nuskusdavo pusmėnuliu išlinkusia stiklo šuke. Masyvios stalo kojos, persmelktos auksiniu geltoniu, priminė korintines kolonas su gražiai išdrožinėtais kapiteliais ir antablemantais.

Stalas stuboje būdavo ir altorius (ant jo buvo pašarvoti keturi mano broliai), ir kasdieninis baldas, kai susėsdavome valgyti. Kartu tai buvo šventinė (kai šviesdavo Kalėdų eglutė) ir darbų vieta (kartais Mama ant jo kočiodavo skalbinius).

Kraičio Mama atsivežė ir plačią ąžuolinę lovą, kurios galvugalis mums atrodė nelyg karališko sosto atkaltė – ovalūs bumbulai šonuose, grakšti kalvelė tarp jų, jos viduryje švietė kruopščiai išskaptuota širdelė.

Namuose dar užtikau Mamos atsigabentą indaują-duoninę – pusantro metro aukščio spintelę su dviem talpiais stalčiais ir filinginėm dvivėrėm durelėm, užšaunamom žalvariniu skląstuku, kurio gale kėlė galvą žaltys, nusvidintas šimtus kartų prie jo prisilietusių pirštų. Indauja visuomet dvelkė duona ir ajarais.

Turėjome ir uslaną (suolą), kurio plati lenta iš abiejų pusių buvo papuošta dailytlentėm. Iš tolėliau žvelgiant jos atrodė kaip mezginiuotos juostos – tie visi trikampiukai su skylutėmis viduryje ir pusapvaliai gūbrėliai traukte traukė akis.

Ant to suolo dažnai miegodavau. Prisimenu – prieš užmigdamas nuslysdavau pirštais mezginiuotom dailytlentėm, ir pasivaidendavo medžio ošimas ar mieguistas lietaus šnarėjimas blizgančiais beržo lapais…

Kitas lovas, uslanus, taburetes Tėvas sukalė iš neobliuotų lentų. Jie nelenktyniavo su Mamos kraitinių baldų dailumu, tačiau buvo patogūs ir tvirti. Nuo jų kurį laiką dvelkė sakais. Vėliau, per Antrąjį pasaulinį karą, Tėvas gavo iš vokiečių zenitininkų, įsitaisiusių prie mūsų sodybos su keliomis ilgavamzdėmis patrankomis, skardinę rudų dažų. Pilkoje namų aplinkoje nudažyti baldai, regis, įgijo naujumo, bet jaukų sakų dvelksmą nustelbė lipnus aksolio kvapas – tarytum miestelio ūkinių prekių parduotuvėlėje.

Man atrodydavo, kad Tėviškės asketiški (kitas pasakytų – skurdūs) namai su savo kukliais baldais yra jaukūs. Jaukūs ne tik todėl, kad tai Mamos kraitinė lova, stalas, Tėvo sumeistrauti baldai, bet ir todėl, kad vaikystėje jie atsiverdavo erdvesniems, net paslaptingesniems dalykams – jie man retsykiais tapdavo gintariniais sakų lašais aptaškytu eglynu, uosio šlamesiu, vėsaus ąžuolo šešėlio vos juntamai rūgštelėjusiu kvapu, švelniu kiminų salelių sūpavimu…

Koks, Jūsų nuomone, turėtų būti idealus baldas, skirtas poetams? Ar galėtumėte paimprovizuoti, kaip jis turi atrodyti?

 R. K.: Man nėra idealių, tobulų, karališkus pašvitus gavusių baldų. Koks baldas poetui (ir ne tik jam) gali būti vienintelis, nepakeičiamas, šnabždantis kelių kartų sakmes, primenantis daiktų išmintingumą?

Kažkur pasaulyje turėtų būti toks baldas – gal Puntuko viduje?

Beje, viešėdamas Stasio Santvaro namuose Bostone, užsukęs į jo kambarį sustingau – prie lango, už kurio užklotas melsva migla, milžiniškais gūbriais garmėjo prie kranto Atlanto vandenynas, pamačiau STALĄ, sukurtą iš moreninio ąžuolo, išskobtą lyg iš juodojo marmuro. Jo tamsa švytėjo. Žalvario rankenų sampyna stalčiuose, stalčių priekių barokiniai išpuošimai, slapti stalčiai masyviose kojose, stalviršio pasvirimas, žemėjimas, aukštėjimas, spustelėjus akanto lapus stalo gale, šnabždėjo – yra, žmogau, tik poetams sukurtų baldų.

Tiesa, ne eilėraščiams, bet jų talentingoms rankoms (bent alkūnėms) pailsėti, prisipildant slaptingo aukštybių virpulio.

Eilėraščiams užtenka ir vieno lapo. Gali būti ir klevo.

Galimas dalykas, kad neieškodamas idealaus baldo galiu tapti prozininku, t. y. pėsčiu paukščiu.

Ar Jūsų aplinkoje yra toks baldas, be kurio neišsiverstumėte?

R. K.: Prisipažįstu – nėra mano namuose baldo, be kurio taptų tuščia ir nejauku, tarytum būčiau ištremtas dykynėn.

Žaviuos buitiniu ir estetiniu minimalizmu, kuris įgimtas japonams. Jų namų nesiaubia blizgantys įmantriais pašvitais išgašinti baldai.

Šiais laikais dažnai girdime žodį ekologiškas ne tik maisto, bet ir drabužių, net statybų ar baldų gaminimo srityse. Ar gali būti ekologiški baldai?

R. K.: Ar gali būti būti ekologiški stalas, kėlė, spinta?

Įspėjimų, kad kažkas ėmė ir nukeipo nuo baldų gamyboje naudojamų cheminių medžiagų, sintetikos, klijų, lakų, hermetikų, kol kas negirdėjau.

Kodėl taip nuožmiai atitolstame nuo medžio, jo energetinio mums palankaus lauko, išliekančio medienoje iki pasaulio pabaigos?

Tai ne tik vadinamo biologinio lauko spinduliuotė, bet ir kosmoso alsavimas, kurį taip jautriai priimdavo buvusios kartos, gebėję medį pasveikinti ir atsisveikinti su juo paaiškinę, kad jis reikalingas židiniui, sienoms, kryžiui, vygei…

Taigi yra iškreipto energetinio lauko gniaužiami baldai, galintys mirtinai sugniaužti ir mus.

Ir yra ąžuolo, uosio, beržo, klevo, eglės, pušies glaudimasis, auginantis ir saugantis žmogaus fizines ir dvasines galias.

Todėl, jei neturite bent mažo krėslelio iš tikro medžio, tai turėkite bent pagalvėlę su beržo ar eglės skiedrelėmis, nors kartą per dieną padėkite ant jos galvelę – nors jinai bus išgelbėta nuo negandų.

 Ačiū už pokalbį.

Klausk specialisto !